Naujienos

Rugpjūčio 28 d. festivalyje „Būtent!“ vyko Europos migracijos tinklo (EMN) Lietuvoje surengta diskusija „Mitai ir realybė apie migraciją Lietuvoje“.

Diskusijoje dalyvavo Tarptautinės migracijos organizacijos (IOM Lietuva) vadovė Aurelija Makauskienė, Vilniaus miesto vicemerė Simona Bieliūnė, žiniasklaidos stebėsenos ir duomenų analizės bendrovės „Mediaskopas“ duomenų strategė ir konsultantė Vilūnė Kairienė bei gydytojas, dėstytojas, daugiau nei dešimtmetį Lietuvoje gyvenantis Masroor Ahmad Qamar.

Ar migrantai atima darbo vietas iš lietuvių?

Lietuvai iš ilgametės emigracijos šalies pamažu virstant imigracijos šalimi, viešojoje erdvėje vis dažniau kyla klausimas, ar atvykstantys užsieniečiai nesudaro didesnės konkurencijos Lietuvos gyventojams darbo rinkoje.

A. Makauskienė pabrėžė, kad tiek tyrimai kitose šalyse, tiek situacija Lietuvoje rodo, jog užsieniečiai dažniausiai užima tas pozicijas, kuriose ilgą laiką trūksta darbuotojų. Šiuo metu Lietuvoje dirba apie 160 tūkst. trečiųjų šalių piliečių, kurių pusė dirba ilgųjų reisų vairuotojais, o kita didelė dalis – statybų sektoriuje.

„Nėra taip, jog atvykę migrantai pavagia visas vietas, nes Lietuva turi pakankamai stiprų mechanizmą, kaip ir kada užsieniečiai darbuotojai yra samdomi. Dažnu atveju samdomi tuomet, kada nėra lietuvių darbuotojų, norinčių dirbti“, – teigė IOM Lietuva vadovė A. Makauskienė.

S. Bieliūnė papildė, kad sostinėje užsieniečiai padeda spręsti gyvybiškai svarbių paslaugų trūkumą – pavyzdžiui, viešojo transporto sektoriuje, kuriame trūksta vairuotojų. „Tiesiog ekonomiškai mąstant, reikia turėti omeny, kad mes demografinių rodiklių kontekste neišsiversim, jeigu neturėsim atvykstančių žmonių, kurie užims tas darbo vietas“, – teigė Vilniaus miesto vicemerė. Anot jos, senstančios visuomenės ir augančio miesto kontekste užsieniečių darbo jėga yra ne konkurencija vietiniams darbuotojams, o būtina sąlyga, kad verslas ir viešosios paslaugos apskritai galėtų veikti.

Migrantai ir nusikalstamumas

Švedijoje atliktas tyrimas nustatė, kad užsienyje gimę asmenys linkę dažniau tapti įtariamaisiais dėl nusikalstamų veiklų, nei tie, kurie gimė Švedijoje ir kurių tėvai yra švedai.1 Nors viešojoje erdvėje dažnai bandoma remtis šios ir kitų šalių pavyzdžiais, statistiniai duomenys rodo, kad tiesioginio ryšio tarp augančios migracijos ir nusikalstamumo Lietuvoje nėra. A. Makauskienė pastebėjo, kad nuo 2020 iki 2026 m. migrantų skaičiui Lietuvoje išaugus 2,5 karto, bendras nusikalstamumo lygis šalyje sumažėjo, o iš maždaug 4 500 įkalinimo įstaigose esančių asmenų užsieniečiai sudaro tik apie 180.

„Migranto kategorija savaime nėra kažkoks veiksnys, kuris yra susijęs su nusikalstamumu. Kai vardinama, kokie veiksniai yra, dėl kurių yra linkę žmonės nusikalsti tai labiau yra pajamų ir darbo neturėjimas, priklausomybės. (...) Kas yra svarbu – kad netaikytume taip tiesiogiai to, kas vyko kitoje šalyje ir neperkeltume į savo šalį. Nesakytume, kad kitoje šalyje padidėjo nusikalstamumas, tai dėl to savaime padidės ir pas mus“, – sakė A. Makauskienė.

V. Kairienė atkreipė dėmesį į žiniasklaidos ir socialinių tinklų mechanizmus: pranešimai apie nusikaltimus, kuriuose minimi užsieniečiai, sudaro itin mažą turinio dalį (apie 7 proc.), tačiau jie plinta žymiai plačiau ir labiau įsimena.

„Problema prasideda, kai žmogus neturi jokio asmeninio ryšio, nepažįsta jokių migrantų, neturi gerųjų pavyzdžių, ir viskas, ką mato socialinėje erdvėje – nelegalus, apgręžtas arba nusikaltimas“, – teigė V. Kairienė.

Kalbos barjeras: motyvacija ir galimybės

Vienas dažniausiai girdimų teiginių visuomenėje – migrantai nenori integruotis ir mokytis lietuvių kalbos. Diskusijos dalyviai sutiko, kad šis vaizdinys nėra visiškai be pagrindo, tačiau jo priežastys dažnai slypi ne noro, o galimybių stokoje.

Gydytojas M. A. Qamar akcentavo, kad viskas remiasi į paties žmogaus motyvaciją: „Pagrindinis dalykas, kas man padėjo – noras ir motyvacija. Niekaip nepadėsi, jeigu pats žmogus nenori. (...) Mitas, kad niekas nenori išmokti, nes pačiam būna sunku gyventi, jeigu nemoki vietinės kalbos.“

A. Makauskienė ir S. Bieliūnė išskyrė kelias priežastis, kodėl dalis atvykėlių nemoka kalbos: vieni planuoja šalyje būti trumpai, kitiems pritrūksta prieinamų kursų. Be to, pastebėta, kad dažnai lietuviai, kalbėdami su užsieniečiais, pirmiausia naudoja anglų arba rusų kalbą.

„Čia yra mūsų kiekvieno maža dalelė ir indėlis į geresnę užsieniečių integraciją – neskubėti persiversti į kitą kalbą. Jeigu užsienietis padarė klaidą, paskatinkim kartu kalbėti lietuviškai“, – ragino A. Makauskienė.

S. Bieliūnė pasidalino, kad Vilnius imasi konkrečių iniciatyvų – organizuojami 75 valandų imersijos kursai, nuotoliniai lietuvių kalbos mokymai bei kalbos klubai.

Politinė retorika ir baimės kurstymas

Diskusijos dalyviai taip pat aptarė teiginį, kad politikai ir socialiniai tinklai prisideda prie baimės dėl migracijos kurstymo. Pašnekovai atkreipė dėmesį, kad migracijos tema yra ypač paveiki ir dažnai pasitelkiama politinėje komunikacijoje, kai siekiama paveikti visuomenės nuostatas.

„Aštresnės žinutės plačiau pasklinda, o politikai, norėdami dėmesio, neturi kitos išeities, kaip kalbėti aštresnėmis frazėmis“, – komentavo V. Kairienė.

A. Makauskienė papildė, kad migracijos tema tapo patogia priemone politinėje kovoje: „[migracijos tema] pakankamai tokia gaunasi karšta, ir yra labai nesudėtinga manipuliuoti emocijomis. (...) Tai nebūtinai gali būti grįsta diskusija duomenimis, bet emocijomis ir žmonių nusistatymu.“

Ar migrantai gyvena iš pašalpų?

Dar vienas dažnai girdimas teiginys – migrantai į Lietuvą atvyksta dėl socialinių išmokų. Pasak diskusijos dalyvių, šį mitą lengva paneigti, nes Lietuvos teisinė sistema tokiai galimybei praktiškai nepalieka erdvės.

A. Makauskienė paaiškino, kad Lietuvoje galiojanti teisinė sistema reikalauja aiškaus atvykimo pagrindo (darbo, studijų, šeimos sujungimo ar prieglobsčio) – žmogus negali atvykti į šalį be jokio teisinio pagrindo ir likti čia neapibrėžtam laikui. „Negali pasibelsti į „Sodros“ duris ir prašyti išmokos – nėra tokio pagrindo. Jei dirba, tuomet kaupia stažą ir moka mokesčius“, – teigė IOM Lietuva vadovė.

S. Bieliūnė pridūrė, jog „mūsų socialinė politika nėra tokia kaip Vokietijoje ar Austrijoje. Vilniuje pagrindinės priežastys atvykti – darbas arba mokslas.“ Ji pažymėjo, kad Vilniaus mieste nefiksuojama jokių ženklių tendencijų, rodančių, jog užsieniečiai naudotųsi socialine parama dažniau nei vietos gyventojai.

Integracija – dvikryptis procesas

Diskusijos dalyviai priėjo prie bendros išvados, kad sėkmingai integracijai reikalinga aiški valstybės strategija, taisyklių apibrėžtumas ir visuomenės atvirumas.

„Aš visada žiūriu į tai kaip į dvikryptį eismą, kur mes mieste turim su miestiečiais kalbėti, tuos mitus paneigti, labiau šviesti ir neturėti išankstinių baimių (...). Bet tuo pačiu ir tie žmonės, kurie čia atvyksta – kad būtų labai aišku, ko mes iš jų tikimės“, – apibendrino Vilniaus miesto vicemerė S. Bieliūnė. Ji pridūrė, kad migracijos ir integracijos politikos kol kas yra glaudžiai susijusios tik teoriškai, o ne teisiniame ar praktiniame lygmenyje – trūksta aiškaus mechanizmo, kuris apibrėžtų, ko iš atvykstančiojo tikimasi ir kokią pagalbą jam garantuoja valstybė ar savivaldybė.

Paklaustas, ką kiekvienas iš mūsų galėtų padaryti, kad atvykstantiems būtų lengviau integruotis, M. A. Qamar atsakė: „Reikėtų daugiau bendrauti lietuviškai, neišgąsdinti atvykėlių sudėtinga gramatika, suteikti daugiau informacijos ir atvirai kalbėtis, jeigu kas nors daroma ne taip.“

Visą diskusiją galite išgirsti čia.

EMN (Europos migracijos tinklas) – EMN valstybių narių, stebėtojų statusą turinčių šalių ir Europos Komisijos tinklas, skirtas rinkti, analizuoti ir dalintis naujausia, objektyvia ir palyginama informacija migracijos bei prieglobsčio srityje. Projektą finansuoja ES Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondas (2021–2027).