Naujienos

Kaip Europos Sąjungos (ES) valstybės narės reglamentuoja asmenų, kuriems jau suteiktas tarptautinės apsaugos statusas kitoje valstybėje narėje, judumą ir apsigyvenimą? Kokios taisyklės taikytinos tarptautinės apsaugos gavėjo atsakomybės perleidimui? Šio Europos migracijos tinklo (EMN) tematinio pranešimo tikslas - išnagrinėti, kaip valstybės narės reglamentuoja tarptautinės apsaugos gavėjo atsakomybės perkėlimą iš pirmosios valstybės į antrąją valstybę. Jame taip pat nagrinėjamas atvejis, kai tarptautinės apsaugos gavėjai, jau pripažinti pirmojoje valstybėje, pateikia tarptautinės apsaugos prašymus antrojoje valstybėje.

Antrinis judėjimas šiuo konkrečiu atveju reiškia tolesnę tarptautinės apsaugos gavėjų migraciją iš pirmosios valstybės į antrąją valstybę, siekiant prašyti tarptautinės apsaugos arba teisėtai apsigyventi antrojoje valstybėje narėje dėl kitų priežasčių (pvz., darbo ar studijų). Persikėlimo į kitą valstybę narę priežastys yra įvairios. Tai gali būti nepatenkinamos gyvenimo sąlygos ar prieinamo būsto trūkumas, etniniai ir šeimos tinklai kitoje valstybėje narėje, integracijos galimybių trūkumas, sudėtingos galimybės dirbti ir studijuoti bei ribotos galimybės naudotis sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos paslaugomis pirmojoje valstybėje narėje.

Šis EMN tematinis pranešimas apima visus asmenis, turinčius pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą ir teisėtai esančius antrojoje valstybėje, nes jie yra gavę arba siekia gauti galiojantį leidimą gyventi arba yra pateikę kitą prašymą suteikti tarptautinę apsaugą.

Pagal ES ir tarptautinę teisę tarptautinės apsaugos gavėjams egzistuoja įvairios galimybės keliauti ir gyventi kitoje valstybėje narėje, įskaitant trumpalaikį judumą pagal Šengeno sienų kodeksą bei judumą ES viduje pagal Direktyvą 2003/109/EB (Ilgalaikio gyvenimo direktyva). Tačiau ES teisė nereglamentuoja tarptautinės apsaugos gavėjų atsakomybės perdavimo. Nacionaliniu lygmeniu valstybės narės tarptautinės apsaugos gavėjų atsakomybės perdavimui taiko skirtingus teisinius pagrindus, įskaitant i) Europos susitarimą dėl atsakomybės už pabėgėlius perdavimo (EATRR), ii) nacionalinius teisės aktus ir (arba) iii) dvišalius susitarimus.

Pagrindinis antrinio judėjimo iššūkis, su kuriuo susiduria valstybės narės, yra vienodo teisinio pagrindo trūkumas. Kadangi ne visos valstybės narės yra ratifikavusios EATRR, o antrinio judėjimo klausimu sudaryta nedaug dvišalių susitarimų. Problemų taip pat kelia ir tai, kad valstybės narės skirtingai traktuoja mobilius asmenis, kuriems suteikta tarptautinė apsauga. Pavyzdžiui, kai kurios valstybės narės ne tik prisiima atsakomybę už kelionės dokumento išdavimą pagal EATRR, bet ir už visiškos apsaugos ir kitų teisių suteikimą, suteikiant galimybę naudotis sveikatos apsaugos sistema, švietimo ir darbo rinka. Tokia teisinės ir politinės sistemos fragmentacija gali turėti neigiamą poveikį tarptautinės apsaugos prašytojams, nes nacionaliniu lygmeniu taikomos skirtingos taisyklės ir praktikos. Be to, kai kurios valstybės narės EMN tematiniame pranešime identifikavo komunikacijos problemas, kylančias dėl duomenų ir dokumentų tarptautinės apsaugos statusui patvirtinti trūkumo.

Tarptautinės apsaugos gavėjai gali persikelti į kitą valstybę ir pateikti kitą tarptautinės apsaugos prašymą. Asmenų, kuriems kita valstybė narė (pirmoji valstybė) jau suteikė tarptautinę apsaugą, prašymai gali būti laikomi nepriimtinais, todėl valstybės narės (t. y. antroji valstybė) pagal ES teisę neprivalo nagrinėti, ar prašytojas atitinka tarptautinės apsaugos reikalavimus pagal Priskyrimo direktyvą.